Popiežius Pranciškus sekmadienį po pietų aplankė Romos anglikonų Visų šventųjų parapiją, mininčią 200 metų sukaktį nuo įsikūrimo. Atvykęs į šios bendruomenės bažnyčią, esančią Romos centre, netoli Ispanijos aikštės, popiežius dalyvavo popietinėje Žodžio liturgijoje, panašioje į katalikų Mišparus, jos metu pasakė homiliją. Į Visų šventųjų bažnyčią atvykusį popiežių pasitiko vyskupas Robert Innes, vadovaujantis visoms anglikonų bendruomenėms kontinentinėje Europoje, savo katedrą turintis Gibraltare, taip pat Kenterberio arkivyskupo asmeninis atstovas Romoje vyskupas David Moxon.
Prieš pat pamaldas popiežius kartu su anglikonų vyskupais palaimino Kristaus Išganytojo ikoną, nutapytą Visų Šventųjų parapijos dviejų šimtų metų sukakties proga. Po pamaldų ir popiežiaus kartu anglikonų vyskupais suteikto palaiminimo, įvyko iškilmingas aktas, kuriuo buvo užmegzta dviejų Romos mieste esančių Visiems Šventiesiems dedikuotų parapijų partnerystė. Jau nuo anksčiau Visų šventųjų anglikonų bendruomenė ir katalikų Visų šventųjų parapija Romoje vykdo bendrus karitatyvinius projektus, bendradarbiauja ir bendrauja abiejų bendruomenių nariai. Dabar dviejų parapijų bendradarbiavimas įgavo oficialios partnerystės formą.
Popiežiaus vizitas pasibaigė apie pusvalandį trukusiu pokalbiu su anglikonų bendruomenės nariais – klausimais ir atsakymais. Prie jų dar sugrįšime, o dabar apžvelgiame pamaldų metu popiežiaus sakytą homiliją.
* * *
Mišparų homilijoje popiežius Pranciškus, paminėdamas savo apsilankymo progą, anglikonų parapijinės bendruomenės Romoje susikūrimo prieš du šimtus metų minėjimą, sakė: - daug, Romoje ir pasaulyje, pasikeitė nuo to laiko. Per šiuos du amžius daug kas pasikeitė ir tarp anglikonų bei katalikų, kurie praeityje vieni į kitus žvelgė įtariai ir priešiškai. Šiandien, ačiū Dievui, vienas kitą atpažįstame tokiais, kokiais iš tiesų esame: broliais ir seserimis Kristuje, per mūsų bendrą krikštą. Kaip draugai ir piligrimai trokštame eiti kartu, kartu paskui mūsų Viešpatį Jėzų Kristų.
Jo gailestingas žvilgsnis, pasak popiežiaus, kadaise pervėrė apaštalų širdis, kurie palikdami dalykus už savo nugaros pradėjo naują gyvenimo kelią. Panašiai Jėzus žvelgia šiandien ir į mus, klausdamas – ar esi pasiruošęs palikti kažką iš praeities dėl manęs. Nori būti mano meilės, mano gailestingumo šauklys?
Pranciškus priminė apaštalo Pauliaus žodžius korintiečiams, jog mūsų tarnystė yra „iš Dievo gailestingumo“ (2 Kor 4). Tačiau laiškuose Korintiečiams taip pat matome, kad jo santykis su ta bendruomene nebuvo lengvas, su ja buvo apsikeista skaudžiais žodžiais. Ir vis tik Paulius nepasiduoda skilimams, tačiau vykdydamas iš gailestingumo gautą misiją juos peržengia ir dirba dėl susitaikymo.
Jis sugeba tai daryti, nes yra nuolankus, kuklus. Jis pasitiki ne savo šaunumu ar jėgomis, o Viešpačiu, skelbia ne save, o Viešpatį. Džiaugsmas būti mylimu Viešpaties ir Jį mylėti yra krikščionio lobis, kuriuo jis dalijasi su kitais. Tačiau šis brangiausias turtas yra saugomas mumyse, pasak Pauliaus, tarsi „moliniuose induose“: šie lengvai ir pigiai gaunami, bet gali greitai sudužti. Pauliui, nusidėjėliui, kuriam buvo atleista, yra žinomas žmogaus varganumas, kaip ir Dievo gailestingumo galybė. Jis rašo ir kalba turėdamas galvoje abu šiuos dalykus, kai jo priešininkai, rodos, manėsi, kad jie pranašesni už apaštalą, nes neturėjo jo bruožų ar trūkumų. Tačiau tik prisipažindami, perspėja Pranciškus, esantys „moliniais puodais“, nusidėjėliais, kuriems reikia atleidimo, būsime pilni gydančio Viešpaties gailestingumo, paliečiančio ir kitus, o ne savo lobių, kurie sugenda ir suyra išoriškai gražiuose induose.
Pranciškus atkreipė dėmesį dar į vieną Pauliaus laiško akcentą: didžiausios įtampos metu jis pakeitė savo planą aplankyti Korinto bendruomenę ir nepriėmė jos aukų. Tačiau ne tai buvo paskutinis žodis. Santykiai buvo pataisyti ir auka, skirta Jeruzalės Bažnyčiai, priimta. Kaip tada, taip ir šiandien tai yra stiprus bendrystės ženklas: kartu remti tuos, kurie vargsta, kuriems reikia pagalbos. Popiežius linkėjo plėsti tokią bendrystę tarp anglikonų ir katalikų Romos mieste.
Romos vyskupo apsilankymas, pirmasis, anglikonų bendruomenėje yra „malonė ir atsakomybė“: stiprinti ryšius dėl Dievo šlovės, tarnaujant Evangelijai ir šiam miestui, pridūrė jis. (Vatikano radijas)
Popiežius Romos anglikonų bažnyčioje - RV
